Atsimemenu, kaip ekstremaliai išlėkiau į Joniškį balandžio 14 dieną. Keturios valandos kelio su valandos pertrauka Šiauliuose, kuriuose kuo toliau tuo svetimesnė jaučiuosi. Kelionės metu į Šiaulius sedėjau gale ir kitoj pusėje sėdėjo moteris, kurios nepažinau iki tol kol persėdusi į Joniškio autobusą ją vėl išvydau ir viena kitą atpažinusios nusprendėm susipažinti ir paplepėti iki Joniškio. Labai miela man ji pasirodė. Turi du vaikučius berniuką 3 metų ir mažają mergytę 8 mėnesių. Be to mokosi jau antą bakalaurą mat pirmosios studijos nepasiteisino darbo paieškoje. Ir tą dieną ji su 6 ryto autobusu iš Joniškio nuvažiavo į Kauną išsilaikė kolį ir važiavo atgal. Tad jos kelionė tikrai stulbinanti. 8 h sėdėjimo. Daug.. plius per kolį irgi sėdėjo apie 1-2.
Taigi nuvažiavusi į Joniškį, smagiai praleidome laiką prie tvenkinuko, kuriame maisto iškojo purvina gulbė. Pasitiko saulėlydi ant mažo kalniuko. Buvo gražu. Vakare pažiūrėję neskoningą filmą apie Robiną Hudą, kaip Mantas sakė mažo biudžeto filmas, nuėjome gult. Ryte teko anksti keltis, nes Mantas su tėvu važiavo į šachmatų varžybas. Iš manęs nekokia šachmatininkė, bet man patiko ten būti. Net aplošiau vieną bičiuką, kuris kartu su mumis važiavo. Jam ta diena nebuvo laiminga pergalių prasme. O šiai tai labai įdomiai jis kalba. Visuomet kreipiasi "jūs" :D biškutį pasendino :D bet po kelių taisymų nieko nepešiau ir priėmiau taip kaip yra. Įdomus pašnekovas, taip atrodo, kad kiekvieną akimirką analizuotų apie tave ir jau vos ne teigtų kokia esu :D ar ką mėgstu :D creepy... Keletas vaizdelių iš tos dienos turnyro :) Enjoy:
http://juodasisrikis.weebly.com/2012-04-15-turnyras.html 
Man visada šachmatai asocijavosi su aristokratija ir išsilavinusiais žmonėmis. Labai gaila, kad pati nemoku žaisti, o kažkada turėtos pamokos primena ne patį žaidimą. Vis tik visada lenkiu galvą prieš mokančius žaisti šachmatais. O ta mama-studentė tikrai turi kantrybės šitiek laiko praleisti kelyje.
AtsakytiPanaikinti