Radauskas

šaltinis
MŪZA
 
Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.
 
Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.
 
šaltnis
GĖLĖ IR VĖJAS
 
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
 
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.
 
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"
 
ORO PAŠTAS
 
Iš voko mėlyno - tavų akių spalvos -
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.
 
Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau -
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)
 
O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.
 

šaltinis
KARŠTA DIENA
 
Dangų rėžia kiparisas plonas,
Ir karštos dienos odekolonas
Liejasi peizažui ant žaizdų.
Švelnios adatos subado širdį,
Alpdama ji šypsosi ir girdi
Savo riksmą ir negali mirti,
Kaip negalim mirti aš ir tu.
 
Girdi: paukštis metalinis gieda
Stiklo medy, vario vaisiai rieda,
Virpa priešmirtiniam svaiguly.
Į auksinę seno fauno pėdą
Plaukia muzika tyli.
Susiliejus stiklo medy su nematomais žiedais,
Tau nerūpi, ar rytojus beateis.
 
šaltinis

FANTASTIŠKA NAKTIS
 
Mėnulis pamanė, kad lempa
Jisai - ir nustebęs užgeso.
Per krūmus bėga ir šlampa
Pavasario kojos basos.
 
Ant stogo nukritusios, tampa
Raketom akacijų kasos
Ir dega ir nušviečia kampą
Pradėjusios šokti terasos.
 
Ir gulbės į dangų pakyla,
Ir liepų choras prabyla,
Ir vėlei laimę girdi:
 
Jos aidas pradeda grįžti,
Šlamėti kaip šilkas ir plyšti
Ir plaukti kaip lietūs girti.
 
MELANCHOLIJA
 
Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,
O, melancholija šio vakaro tyli.
 
Atplaukę debesys sustoja virš galvos,
Pavargę debesys pavasario spalvos.
 
Praeina vakaras tarp jūros ir kalnų,
Ir aš pajūriu tuo su vakaru einu
 
Ir, kriauklę ūžiančią pridėjęs prie ausies,
Klausausi pasakų pavasario mirties.
šaltinis

LUNATIKĖ
Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.
Žemėj rėkė našlys, jos vyras,
Žemėj springo našlaičių malda
Mėnuo buvo šaltas ir tyras
Ir liepsnojo - kaip visada.
Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,
Švelnios gelmės ją šaukė vardu,
Visą erdvę užliejo putos,
Sukapotos aukso kardu.

Mėnuo ją pripildė lyg indą,
Ir nualpus, plaukais palaidais,
Ji blyškia kometa suspindo
Ir nuskrido elektros laidais.

AŠ NIEKO NEŽINAU
 
Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.
 
Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.
 
MĖLYNOS GĖLĖS VAKARE
 
Nustebę žiūri akys pilkos:
Iš dugno, iš labai giliai,
Kaip žuvys, išplaukia vosilkos,
Liūdnos mėlynės gabalai.
 
Stiklinis vakaro trapumas,
Vandens melodija gera,
Gėlių galingas mėlynumas,
Kurio nei pasakoj nėra.
 
Plevena gėlės, kaip plaštakės,
Į naktį mėlyna srove,
Ir mato pilkos, liūdnos akys
Miglotam veidrody save.
 
 
TĖVYNĖS VĖJAS
 
Karališkus kraštus nualinęs,
Nukritęs žemėn iš dangaus,
Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
Jis širdį perkerta žmogaus.
 
Ir štai išauga Odisėjyje
Kaip kalnas aukštas ilgesys,
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.
 
Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!
O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija,
Kalipsė miršta užmiršta.
 
Jos ašaros i smėlį sunkiasi,
Krūtinėj draskosi druska.
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
Per daug pavargusi ranka.
 
Jos akyse užgęsta pasaka.
Ji guli visiškai rami.
O mylimasis vairą pasuka
Ir plaukia šiaurės kryptimi.